Discussio

                           5. „Pasvarcyk, antela“
                  
                   O dalgis buvo toks aštrus,
                   Bet akmenėlis irgi ne žolė.
                     Kai pešas du –
                     Ne peiliais, kumščiais, o tik žodžiais,
                     Tai reginys dažnai baisus nebūna.
                     Te pykstasi, kad tik be kraujo praliejimo,
                     O jei Vidinis tvotų net lazda,
                     Miškiniui neskaudėtų -
                     Išseka senis
                     Tyliai ir kitų nepastebėtas,
                     Bet vis dėlto, kaip sako,
                     Vietinės reikšmės poetas.
                     Jo tekstai jau aptingę –
                     Be jausmų ir be vaizduotės,
                     Bet minutėlė ši
                     Dar dėmesio verta –
                     Ne tik lazda Vidinio
                     Užtvot Miškiniui nepakilo,
                     Tačiau ir žodžiai burnoje aprimo,
                     Nustojo kažkur šaukę garvežiai.



VIDINIS
Tai šit koks jis, Miškinis.
Ko gero, jis teisus –
Nedaug many Žmogaus. Nedaug.
O kas galėtų pasakyti,
Kiek "daug" jo pas kitus?
Tikiu ir aš - yra kažkur,
Būtų bjauru, jei netikėčiau,
Bet reikia paieškoti.
Ko gero - taip, teisus.
Tfu! Negražu.
Nepyk, Miškini, buvęs Dieve, -

                    Atrodė, kad ne kam, o sau
                    Dėlioja senis žodžius burnoje.
                    Ir va, jau paskutiniai likę.
                    Bet reikia juos viešai
                    Ir aiškiai publikoje tart
:

VIDINIS:
Atsiprašau, Miškini.
Senas kelmas jau.
Bet kaip numirt be kryžiaus?
Tikėk ar ne: nenoriu ir bijau.
Greičiau į dangų Dievą vėl įkelsiu,
Negu liksiu su mirtimi be jo.
Todėl ir pažadu: NEMIRSIU,
Kolei į dangų Dievo neįkelsiu
Nebūsi tu, bus kitas.
Patikėk, Miškini.

                    Ir kai atrodė -
                    Grįžo sieloje ir lazdoje taika,
                    Išniro it šešėlis Malvina -      
                    Vienatvės moteris.
                    Žila dainų dievaitė.

                    
MALVINA
Sakyk, Miškini, kam tu nusidėjęs?
Gražus toks vyras. Man patinka.
Vadink kaip ir visi – Malvynka.
O galvoje ne košė, oi ne košė!...
Ne Dievas juk, ne Dievas, pone,
Nes ne iš ten, branguti, atėjai.
Jeigu  kalbi, kad kūręs Žmogų,
Labiau tikiu- esi beždžionė
Iš medžio jau išlipusi.
Ir man labai gražu,
Kad prie žmogaus,
Prie savo kūrinio
Priglusti nori.

VIDINIS.
Tu- ką? Malvina, ką kalbi?
Kvailys aš, skystablauzdis.
Užsidegiau kaip šakalys,
Kaip prakurai, mesti į krosnį.
Tfu! Negražu.
Nepyk, Miškini.
O tu, Malvina, grįžk iš kur atėjus.

MALVINA.
Dar ko! „Iš kur atėjus..."
Tam ir atėjus, kad viena negrįžčiau.
Ech, vyrai, vyrai! Žmogų kuriat
Dangun, miške ir biesas žino kur!    
O ištisų -  dirbtuvė arba kalvė jo,
Po moteries sijonu.
Tik kalviai dingę.
Belikę lazdai panešioti,
O ne priglausti moteriai, deja.
Vidini, nesupyk,
Bet jeigu iš tiesų
Miškinis nori būti žmogumi,
Jam reikia kampo, lovos,
Pusryčių, pietų ir vakarienės.
Man grįžti ten,
Iš kur atėjus – nesunku.
Bet ten – viena.
Vienatvė ten.
Ir jau tuomet tikrai nelengva.
O tu, Miškini, nebijok manęs -
Jau po sijonu mano
Irgi kalvės nesurasi.

KONFERANSJĖ
Malvina, neužmiršk, prašau,
Su kuo kalbi,
O ir diskusijos tema – ne ta.

MALVINA
Aš boba.
Šklėrių kaimo boba.
Tu balsą prarandi ir gaila.
Žinoma, kad gaila –
Saugok, nes žinai, jau Dievas bepadės,
Manasis gi, iškentęs pragarus visus,
Tai iškentės ir žvyrduobę, jei reikia.
Sakyk, Miškini, ar dainuoti moki?

                  Ir atsitiko tartum pasakoj gražioj -
                  Gal šyptelėjęs,  gal ir ne
                  Miškinis, buvęs Dievas
                  Ėmė moterį už rankos
                  Ir... girdit?
                  Ligi šiol dar skamba kaip tada
:

MIŠKINIS (dainuoja .
Pasvarcyk, antela, cykiai plūkaudama
Pamislyk, mergela, už many aidama,
        
                 Ir iškrito akmenėliai iš užančių
                 Kas jais dar taikės mušti
.

                                B. d.
Pelėda