Pavasaris, kaip ašara –
Vėsokas ir skaidrus, skaidrus,
Štai, žvirbliai krūmuos pešasi,
Matau ant stogo du gandrus.

Pernykštę žolę degina,
Laukai seniai jau išarti.
Bet viena mane stebina –
Regiu merginą iš arti.

Dangun ji leidžia aitvarą
Spalvotą tokį – lyg gėlė,
Kaip keista, juk ne vasara...
Aure, jis nori saulę liest!

Plevena vėjyj jos plaukai,
O pėdos mindo pelenus.
Ar reiškia, tuoj pražys laukai –
Gėlė juk saulę genasi?
................................................

Ir tegul saulė slepiasi –
Pagaus ją aitvaras vijurkas.
Į debesį, į debesį
Smalsių varnėnų kyla pulkas!