Iš nemigos trumpų naktų nupynei skraistę –
Minčių voratinklį plonyčiu vąšeliu.
Delnuos supai, norėjai man išskleisti –
Pakilt rūku virš išsausėjusių kreivų pečių.

Bet mano miestas amžiams užrakintas,
Jį supa sienos, dulkini dangaus skliautai,
Esu valdovė mažo labirinto –
Savi įstatymai ir anglimi piešti dievai.

Ir nesurasi žemėj mano sielos namo –
Stiklinio žvilgsnio nebylių akių...
Ar nematai, kad nebėra nei vieno kelio?

Tad nebarstyki veltui savo trupinių.
Jau toks likimas didelių karalių:
Pražilt laike už durų vienišų.