Neišsigąsiu aš smarkaus lietaus.
Nebėgsiu pasislėpti nuo vienatvės.
Lai veidą , taip išvargusį, nuplaus,
tik nenuplaus raukšlių senatvės.

Jis nenulys sidabro nuo plaukų.
Nesustabdys tankaus širdies plakimo.
Neišsigąsiu aš lietaus lašų –
su jais sugrįš visi prisiminimai.

Aš nebijojau kažkada audrų,
ir nepabūgau žaibo tamsią naktį.
Gyvenime juk buvo daug lietų –
Tai ko dabar bijausi aš netekti?

Paliko vėtros daug man dovanų.
Ir jauną širdį metai subrandino.
Bet be rudens lietaus man taip ilgu –
tas ilgesys be galo iškankino.

Todėl nekrūpčiosiu, kada lietus užlis.
Ir nesislėpsiu aš vienatvėj savo.
Juk su lietum sugrįžta praeitis.
Tai man ir tau čia lietūs atkeliavo...


2006.