Pildau vienatvės knygą.
Žodžių gražių nerandu.
Sielvarto sėkla išdygo
čia, ant arimų pilkų.

Baltas balandis pakilo –
kaip nemačiau jo seniai.
Naktys vienatvės prabilo,
Gęstančio laužo aidai.

Lapą verčiu vėl po lapo.
Nei pabaigos, nei pradžios.
Prarastas laikas suprato,
kaip aš tavęs vis ilgiuos.

Kažkas į širdį stuksena.
Baltas balandis – tai tu.
Užverčiu nuoskaudą seną,
pilną vienatvės dienų.


1998.