Mano tėvą nužudė miškiniai.
Mano brolį sušaudė stribai.
Ką mylėt, ko nekęsti, Tėvyne,
Kokią išeitį man palikai?

Aš užaugau gretoj pionierių -
Ir tai buvo mano vaikystė.
Mūs nemokė blogai - mokė gėrio,
Mokė mano svajonę skristi.

Aš subrendau su komjaunuoliais:
Talkose, sporto salėj, prie knygų,
Mes drauge trynėm klasėje suolus
Ir žvaigždėtom naktim nemigom.

Kaniava, Noreika, Miščiukaitė,
Širvio dainos ir ,,Kopų balsai“,
Marcinkevičių, Reimerį skaitėm,
Mus lydėjo ,,Trimito“ garsai.

Taip, tai buvo Tarybų valdžia -
Ir istorijos mes nepakeisim.
Dieną mokėmės - dirbom nakčia
Ir į darbą turėjome teisę.

Statėm tiltus ir tiesėm kelius,
Audėm drobes ir minkėme molį.
Kėlėm Lietuvą - statėm namus
Ir gyvenome taikiai kaip broliai.

Tad nedrįskite mano jaunystės
Ir laikų tų vadinti gūdžiais -
Mes mokėjom mylėti ir skristi,
Mes Tėvynėje nesam svečiai!