Paryčio sutemos, tarsi plaštakės
Švelniai paglosto savo sparnais,
O danguje – žvaigždžių melsvos žvakės
Greitai sudegs ir pavirs pelenais.

Rytmečio rasos – pievų švelnumas
Tyliai atmerkia savas akeles,
Žvelgia į dangų, mato mėnulį
Ir beužgęstančias jau žvaigždeles.

Na, o pro medžių šakas – spindulėlis
Žadina rytą nedrąsiai jisai.
Kaip ir kas dieną, pasaulį prikėlė
Vasaros ryto pirmieji garsai...