Paglosčiau švelniai tavo veidą,
Išbučiavau lėtai akis,
Kai pilnatis pro langą žaidė,
Pro stiklą kalbino šypsnys.

Gal tau atrodė, jog tai sapnas
Trumputės ir šviesios nakties?                      
Kad mėnuo pasiklydęs, aklas
Taip atgailauja be kaltės?

Švelnumo troškau, daugiau – nieko.
Tiktai švelnumo aš prašiau.
Šnibždėjai vardą jos per miegą,

Mane atstūmei: - Pasitrauk!
Ir abejonės kandys gimė                                          
Nuo žvilgsnio vyzdžių lyg stiklinių...