Išbirt per tankų kasdienybės rėtį
Lengviau save pavertus trupiniais.
Prispausk prie stiklo nosį pažiūrėti,
Ar grįžta, kas išvaromas, atleist,

Kaip atskrenda baltais skristukais juokas,
Kadais užsnūdęs po raukšlės vaga,
Kaip kirvio sriubą tu išvirt išmokai,
Kaip guodeisi, neturtas – ne liga,

Kaip pasisotinai per plačią burną vaiko,
Pratrūkusią nevaržomu džiaugsmu,
Kaip su būviu žolyno susitaikei,
Kaip tu degei iš geismo be liepsnų,

Tik reikia paprasto, nesidabruoto stiklo,
Kad trupiniai į visumą sugrįžtų.