Beširdi medi, ar tau skauda,
kai pjauna tavo šerdį?
Gal tik pjūklas rauda,
įpjaudamas kamieną,
nugenėdamas šakas,
palaužia lyg į dangų ištiestas rankas.
Gaivus medienos kvapas,
skiedros į šalis pabyra
ir atneša iš girios jausmą
šventą, tyrą –
gal teks supuot mažylį,
sekt pasakas nebyliai
apie vėją, saulę ir laukus,
sugerti džiaugsmo ašaras
ir tyliai užaugint vaikus.
O gal tiesiog beširdis tas,
kuris tave pakirto –
nuobliuos šešias lentas,
ir tavo liaunas kūnas pakeleiviu bus
kelionėj paskutinėj žmogui –
į kapus...

Ir viskas bus kaip buvę-
mes vėl auginsim, mokysim vaikus
sodinti medį,
kuris sutinka ir palydi mus.
--———————————————-
Gyvenimas trapus kaip medis,
bet didingas, prasmingas
ir kaip medis – nuostabus.