– O, pagaliau grįžai, – šyptelėjo Inesa.
– Tu nežinai, kas buvo užėjęs, – pasakė Agata nekantraudama. – Dovydas!
– Klausė, kur tu esi, – kiek ironiška šypsenėle tarė Jurga. – Na, parašė, jei rimtai.
– Tu jam aiškiai patikai, šiaip jis ne toks drąsus, kad ateitų į merginų kambarį! – įsijautusi kalbėjo Agata.
– Nieko nuostabaus, tu, matyt, vienintelė buvai su juo draugiška, – pasakė tyliai Inesa.
– Pataisymas – nieko nuostabaus, nes ji vienintelė tokia graži visame internate, – vėlgi su keista ironija pareiškė Jurga.
– Manau, kad tai visiškai nesvarbu, – ramiai į pokalbį įsiterpė Emanuelė. Merginos susižvalgė.
– Mmm… Na, gal… – sumurmėjo Agata. Jurga ir Inesa daugiau nieko nebesakė.
Emanuelė užlipo ant savo lovos. Apačioje pasigirdo tylūs merginų šnabždesiai. Ji atgniaužė delną ir išlankstė suglamžytą šiltą popierėlį. Jame dailia, palinkusia į dešinę rašysena, mėlynu parkeriu buvo parašyta: Aš tavęs laukiau. Ji paėmė rašiklį ir po žodžiais parašė: Aš čia. Kodėl tu manęs laukei? Tada atsargiai vėl sulankstė lapelį.
Ją užplūdo keistas jausmas. Nežinojo, kodėl taip parašė, bet tai, ką parašė jis, buvo gražu. Ji taip pat nežinojo, kodėl nulipo nuo lovos, paklausė merginų, kuriame kambary gyvena Dovydas, ir tamsia laiptine, bet jau nebebijodama, užlipo į trečią aukštą. Tada pabeldė į duris, esančias tiesiai virš jos kambario durų. Atidarė Rokas, vienas iš vaikinų, kuriuos matė valgykloje.
– Oho… – pasakė jis išpūtęs akis. – Ką tu čia veiki? Ei, Kęstai, žiūrėk, kas atėjo…
– Labas. Kur yra Dovydas? – paklausė visai paprastai Emanuelė. Dabar prie durų priėjo ir Kęstas.
– Jis dabar duše, bet tu užeik užeik, gali palaukti, pabendrauti su mumis, – pakvietė Rokas. Buvo draugiškai nusiteikęs, nors Emanuelė vis tiek nepajuto jokio pasitikėjimo. Vis dėlto užėjo į kambarį. Jis buvo panašus kaip ir tas, kuriame ji turėjo gyventi, tik tapetai naujesni, vaikiški – žali su varlytėmis. Priminė vaikų polikliniką. Ir mamą.
Mergina atsisėdo ant vienos iš lovų kraštelio.
– Taigi, Emanuele, kurioj klasėj mokysies? – paklausė Rokas, prisėsdamas šalia jos. Atrodė, kad mėgina elgtis kažkaip juokingai elegantiškai – labai dirbtinai.
– Atrodo, kad C.
– Jėga, mes irgi toj pačioj mokomės.
– Mhm, – Emanuelė visai nenudžiugo.
– Ei, o kam tau Dovydas? – staiga paklausė Kęstas, pasišlykštėjimo pilnu veidu.
– Noriu jam kai ką… pasakyti, – truputį sutriko Emanuelė, spausdama rankoje lapelį. Kęstas nusijuokė.
– Tu moki tą kurčiųjų kalbą? – paklausė Rokas, kiek rimtesnis nei jo draugužis.
– Ne, nemoku. Bet moku rašyti.
Kurį laiką jie sėdėjo tylėdami.
– Klausyk, gal norėtum ryt po pamokų kur nors nueiti? – netikėtai paklausė Rokas visiškai pasikeitusiu, saldžiu balseliu ir apkabino ją per pečius. Ji nesutrikusi patraukė jo ranką ir ramiai, bet rimtai pasakė:
– Ne, ačiū.
– Ėėė, mergyte, nepyk… – pakėlė rankas lyg pasiduodamas Rokas. – Aš gi draugiškai.
– Aš irgi draugiškai, – nurėžė Emanuelė. Rokas susižvelgė su Kęstu. Šis jau norėjo kažką sakyti, bet pro į kambarį įėjo Dovydas. Jis buvo tik su pižaminėm languotom kelnėm, šlapiais plaukais ir šlapiu rankšluoščiu rankoje. Pamatęs Emanuelę taip ir sustingo tarpdury. Rankšluostis iškrito jam iš rankos. O ji tik atsistojo, trumpą akimirką pažiūrėjo jam į akis ir, išeidama pro duris, į jo didelį šiltą delną įdėjo popierėlį. Nors nežinojo kodėl.