Raudoni lyg pomidorai
pūpso mano kaspinai,
aš keliauju kur tik noriu –
jūra suošė linai.

Mano smėlis, mano kelias,
mano – aš esu karalius.
Žemuogėm pakvipo vėjas –
ką gi, šiandien man bus balius.

Kur esu – nesužinosi,
pirštą įkišu į nosį,
pienu kvepiančią suknelę
apkabinus atsistosiu.


Taip lėkiau aš,
taip skubėjau
ir visai nepastebėjau –
išsidraikė kaspinai,
susigūžė milžinai,
ugnimi pavirto saulė,
kai likau krapštyti nosį
prieš apnuogintą pasaulį...