Dirst – ir matau:
Po Galvę saulė ritinėjas.
Net nustembu - niauka praėjus,
Lyg būčiau jos net neregėjęs.
Žvejų takai išvaikštinėję
Virš vandenio
Ir jo žuvų.
Dirst pakeliui –
Ir ten saulutės ritas,
Per ežerus Totoriškių
Ir Bernardinų.
Gražus, kaip akys sakalo,
Išaušo rytas
Su saulėmis
Ant Trakų ežerų.
Ir Skaistis turi ją,
Ir Akmena,
Gilusis ir Barbukas.
Iš kur tiek daug?
Juk ji, mūs saulė, tik viena.

Matyt, ir žmogui reik turėti dangų,
Kad taip galėtum išdalint save,
Ir pasilikt kaip saulė Danguje.