Koks prašmatnus ažūro žvilgesys
Pro debesuotas prieblandas nukrito!
Apžilpę žmonės markstosi visi
Ir apdalija šypsenom viens kitą.

Štai saulė kyla. Kas, kad neaukštai -
Vis tiek jau jaučiasi diena kad pailgėjo.
Grožiu šerkšnotu apvilkti miškai
Blizgias iliuzijas įduoda gūsiui vėjo.

Jos žaižaruoja sklęsdamos ore,
Jos kelia nuostabą ir krinta, krinta, krinta,
Kad šaltą rytmetį su jo rimtim oria
Ažūro žvilgesiu žaismingai padabintų.

Juk tai – nerimta, šelmiška juk tai,
Ką gamtoje išvydo prisimerkę akys –
Sode baltuoja dyvini žiedai
Ir milijonai sklandančių plaštakių.