Kai paslapties skraiste
Naktis apgaubia sodą
Ir žvaigždės nusileidžia
Iš dangaus.
Taip nuostabiai gražu
Ir net atrodo,
Kad medžiai ilgisi
Kažko brangaus.

Gal saulės spindulio,
Galbūt glamonių vėjo,
O gal, tiesiog,
Ramybės ir vėsos?
Aš prisiglaudusi
Ilgai stovėjau,
Panirusi
Į paslaptį tamsos.

Nakty,
Tarytumei suaugau
Su kamienu.
Rugpjūčio žvaigždės
Krito iš dangaus.
Ir sidabrinis sodas
Mėnesienoj
Tyliai ilgėjosi
Kažko brangaus.