Per audrą ateini -
užu tavęs visas žymes nuplauna,
kad žemė neišduotų,
koks lankosi manuos namuos svetys.

Mačiau, skylėtos tavo rankos,
nes mingant veliasi į mano plaukus
ir glamonėja tyčia naktimis.

Prašiau įduoti ženklą,
kad šaukt prireikus sugebėčiau ir pati tave.
Bet tai, kas tik vienam iš šimto skirta,
neklausia, nori to žmogus labai,
ar besislėpdamas kartoja: „ne”.