Dar vakar būčiau prašiusi ir meilės, ir vilties,
Bet šiandien kantriai tos malonės laukiu,
Nes ilgesiu tauriu nesugebu nušviest
Į raisto gelmę įviliotą auką.

Čia karžygys numes ir šarvus, ir ginklus,
Kinkys čia žirgą kaip darbinį arklį.
Liks tik tulžis, kada svajonės žlugs
Ir girto pažadas išsprūdęs - pasikarti.

Kaip apmaudu - princesės karūna
Reiklios tikrovės iškeista į puodą,
O aš lieku kaip buvusi - viena,
Miglom apdangsčius savo gelmę juodą.