Ko stovi lietuje tu pasimetus,
kaip pasimetęs laivas tarp bangų.
Tu eiki ten, kur dar švieselė matos
iš rudenio lietaus jau nupraustų langų.

Įženk į vidų tyliai pasibeldus,
paliki tamsoje šaltus lašus.
Te į duris lietus ir vėjas beldžias –
tavęs tenai tikrai daugiau nebus.

Sušildyki atšalusias rankas,
nebevirpėk daugiau kaip epušėlė.
Nakties tamsa tavęs nebesuras
pranyks ir tai, kas širdį gėlė.

Suklupus prie ugnies tu neraudok.
Tegu už lango vėjai baisiai blaškos.
Tu lietui savo skausmą atiduok
ir gėlą tavo liūtys te ištaško.

Lietus ir vėjas liko ten, toli.
Pavargusi esi, bet taip laiminga.
O virš tavęs tamsa tokia tyli.
Ir ten, kažkur, tik lietūs vėją vilgo...