Plonom, stiklinėm kojom po sodą bėginėjo lietus…
Šokinėjo medžių šakomis, vartėsi aukštoje vasaros žolėje, guldavosi ant dulkėto pakelės keliuko, tirpdydavo molį, prisigerdavo tamsiai rusvos spalvos ir mažyčiais upeliūkščiais imdavo leistis pakalnėn. Tai džiaugdavosi visi akmenėliai ir sausi žolynų kuokštai, kai lietus taip intymiai nuglostydavo kietą šlaito paviršių.

Horizonte rankas į dangų iškėlęs dainuoja miškas. Lietus supasi viršūnėse, o po to sminga į samanas ir apglėbia žemę.

Prie lango stovi žmogus ir delnais liečia drėgną stiklą. Lietus galėtų įsipinti jam į plaukus, jis išmirktų baltoje palaidinėje, glamonėtų, virkdytų, ištirpdytų… Bet žmogus užsitraukia tamsaus violeto užuolaidas ir atsigulęs klausosi lietaus lašų simfonijų…

O nejučia — už lango —
plonom stiklinėm kojom bėginėja vasaros lietus.