Žuvusiems Lietuvos jūreiviams

Tolimi lyg  laivai
Tolimų okeanų audroj
Nesugrįšim daugiau į regėtą vizijoj uostą,
O prie žemės krantų glaudžias žemės vaikai,
Kai dangus viršum marių pajuostą.

Bet nelemta visiems prisiglaust prie krantų,
Kur ramybė ir šventas laukimas namų.
Klaidžios jūrų keliais amžinoji dvasia,
Kuriai niekad nebūna ramu.

Išblaškyti toli, begaliniuos keliuos,
Ras laivai savo nerimo uostą,
O jūreivio dvasia kels bures dausose,
Kur dangus niekada nepajuosta.