Aš stačiau, po to daužiau,
Mylėjau ir dėl to verkiau,
Eiles be perstojo rašiau.
Nieko jau šventesnio nemačiau.
Narcizo kaukę paaukojau.
Išliejau kraują tau po kojom.
Kol Dievas juokėsi, raudojau,
Kad pasibaigs – gerai žinojau.
Sukūriau aš tave iš visko,
Pati bevirsdama į nieką.
Kol vynas vandeniu pavirto,
Prakiurdinau sau sielą.
Kaip simbolį regėjau rojų,
Kai tavo sielą užkovojau.
Šioje legendoje žydėk
Rausvais minkštais
narciziškais žiedais...