Dviese su juodais katiliukais
ant galvų, nelyginant iš Magritte`o
vizijų, nešė mažą karstelį.
Gražiai, tvarkingai, viena paskui kitą
ore lyg magiškam ornamentui
rikiavosi snaigės.
Palydėti atėjo nedaug.
Mažai kas ją pažinojo,
gal pustrečio,
bet jiems nebuvo pranešta,
juk nesitikėjo nei ji pati.
Ir dabar dar netiki,
žiūrėdama į mažą juodą
karstelį jaunos žiemos fone.