Tu bijojai many sudegti
Tartum stiebas sausos žolės.
Ir bijojai – bemiegę naktį –
Mano pirštai tave palies.

Žaižaravo rytas raudonas,
Tačiau audrą artėjant jutau.
Ten – viršuj – žydėjo aguonos –
Betgi joms reikia lietaus.

Ir tvanku man buvo be galo –
Gal, kad degė ryto laužai?
Ar, kad saulę ant pjedestalo
Tuoj užtemdys pilki lašai?

Dar tyla viešpatavo aplinkui.
Ach, koks kvapas svaigus žiedų...
Bet žinojau, jog tu pasirinkus
Eiti ten, kur nėra audrų.

Negalėjau tavęs sulaikyti,
Nes neleidai net prisiliest...
Po akimirkos ėmė jau lyti
Ant sausos, lyg pernykštės, žolės.

.........................................

Nereikėjo bijoti sudegti –
Juk užgęsta laužai po lietaus.
Ir galbūt jau pirmąją naktį
Prie manęs arčiau prisiglaust.