Taip skausmingai išsiliejai tu į dangų,
Užvėrei aklinai paskui save duris ir langus.
Buvai tarsi akimirka, įslydusi į mano laiką.
Aš ją vis skaidau ir dėlioju kaip mozaiką...

Ir klausti nedrįstu – bijau, kad atsakysi.
Mąstyti sau draudžiu – o jeigu pasiklysiu
Paskutiniuose tavo šypsenos lašuose
Ir mirtinos juodos nakties kančiose...