Tu likai atminty man graži
Ir jauna, linksmai besišypsanti.
Aš tikiu – tų dienų negrąžint.
Aš tikiu – niekada neišnyks jos.

Nežinau kur esi, bet negrįši –
Ne atstumas, o laikas mus skirs.
Praeitis, lyg šaka atsikišus,
Kurią malkom kaimietis nukirs.

Ant kamieno žymė pasilieka –
Vilgo randą raudoni sakai...
O viršūnėj varnai juodi rėkia.
Vėl juokies ir kažką man sakai...