Vijoklinio augalo gyslomis
nerimas teka,
tampriai priglunda,
auką apkabindamas,
nenori pastaroji prievartos,
tačiau prieš vėtrą nepapūsi.
Įsisiurbia jis it siurbėlė į jauną kūną,
rodos, syvus iščiulps,
prieraišumą demonstruodamas,
nuolankumo reikalauja.
Ir nė motais jam dejonė,
iš nevilties lapus kutenanti –
glamonėja mane, galvoja
ir dar labiau glaudžiasi…