Židinyje malkos vėl kūrenas,
o aplink tokia jauki tyla.
Pasedėkim, mano drauge senas,
parymokim žvakių šviesoje.

Nekalbėkim–žodžių mums nereikia.
Te tyla už mus abu kalbės.
Kažkur tyliai tyliai smuikas verkia
ir palikt jau mūsų negalės.

Tylim mes, o smuikas graudžiai rauda.
Ši gaida pažįstama labai...
O krūtinėje kažko labai suskaudo,
Ko netekome mums primena jinai.

Židinyje malkos vis kūrenas.
Šiluma meili apgaubia mus.
Pasvajokim, mano drauge senas
apie tuos senus gerus laikus.