„...dabar sonetą savo atiduodu“

Jauki tyla, apgaubus sielą,
Nedrįsta pasaka nepatikėti,
Bet jeigu tik sapne matyčiau savo mielą –
Atleiski, Beatriče,
Grįžk pas Meilės dievą,
Neaitrinki vaizduotės trubadūro sonetu.

Širdies pasaulyje, o Dante Aligjeri,
Į nuodėmę visi juk esame panašūs.
Kam mums sapnai?
Po aukštą dangų vaikštom,
Kad jau aukščiau net Dievo nebėra,
Tik ji, širdies dama –
Kiekvieno Beatričė.

„Rugienos“