Kur dingo šmėklos, milžinai,
Žmogėdros bei protingi žvėrys,
Fėjos, kurios gyvena amžinai?
Aš rūmų neradau, kur auksu žėri.

Nebuvo slibino ant aukšto kalno
Ir bučinio princesės stiklo pilyje,
Nykštukų sulig vaiko delnu,
Žirgų sparnuotų danguje...

Bet aš tikiu – tie personažai egzistuoja –
Tiesiog mes per anksti išaugam.
Ir nuo dienų naštos žemai sulinkę,
Akis išplėtę žvelgiame pirmyn po kojom –
Nematome, kas darosi aplinkui –
Svajonių savo neišsaugom...