Meilė, pilnas skrandis ir kiti jausmai
Sorys sėdėjo savo kambaryje ir kažko laukė. Iš jo veido buvo matyti, kad jis nekantravo. Velnias žino, kas tada sukosi jo galvoje, bet įvykiai susiklostė taip.
Kažkas pabeldė į duris. Sorys pašoko ir kupinas džiaugsmo atvėrė jas. Ten stovėjo Nera. Sorys ją pabučiavo.
- Sėskis...
- Gal nereikia, aš pastovėsiu...
- Sėskis, Nera, aš tavęs prašau.
- Gerai, Soriau, - mergina nusišypsojo, - nusimausiu paltą ir atsisėsiu.
- Nera, greičiau...
Tuo metu pasigirdo laukinių durų trenksmas. Į koridoriuką įvirto girtas Neros tėvas, nešinas šautuvu.
- Ach, tu, niekše, nelaimingoji, vėl atėjai pas tą gaidį?
- Tėti, tu girtas...
- Tylėk, kai tėvas kalba.
- Bet... - tai buvo paskutiniai Neros žodžiai, tėvas prisitaikė ir driokstelėjo šūvis.
Laikas sulėtėjo, pasidarė toks lėtas, kad sekundės atrodė lyg valandos... „Šok, išgelbėk Nerą... Bėk iš čia... Užmušk tėvą... Krisk ant žemės...“ Mintys buvo beprotiškai skausmingos. Staiga Sorį apėmė nuostabus jausmas, kuris baigėsi sulig ta akimirka kai jo smegenys ištiško ant Neros megstinio...
- Tėti, ką tu padarei?
- Nieko...
- Tu sėsi...
- Ne, dukra, ne, nes jei aš sėsiu tu mirsi iš bado, tave uždarys į internatą.
- Eime namo, tėti...
Moralas – pilnas skrandis, pinigai, savas būstas daugeliui žmonių kol kas yra aukščiau už teisingumą, meilę...