Nežinai, mylimasis, - sapnais apsidengusi bėgau
Per pražydusio ledo raštuotų lelijų takus,
Kur nuo krentančio pasakų  sniego kvepėjo Kalėdom,
O apšalusios pėdos kryžiavos, suliesdamos mus.

Nereikėjo laužų, nors šerkšnais apklijavom blakstienas,
Kai išdykusios snaigės bučiavo blizgiąsias akis:
Sužinojai, brangus, kad tos naktys lyg skambančios dienos –
Pasimelskim abu – gal Kalėdų katarsis dar grįš.