\"Iš jos akių pats Meilės viešpats žiūri“

Galbūt, galbūt, kai myli ją,
Bet tai nereiškia, kad Tave
Prie Viešpaties su lūkesčiais priglaus.
Mano širdis jau protą girdi
Ir išmaldų iš grožio ji neprašo -
Ne vergas jam, o ginklo vyras.
Štai paimu jos ranką ir sakau:
- Tu privalai mane mylėt, Marija,
Tegu pasauliui šypsosi dangus ir Dievas
O tu – tik man.

Ir įsitikinęs, o Dante, jos gražumą
Jau pats galėsiu dovanot kažkam...

„Rugienos“