Prieš (po) švenčių
O man liūdna. Jokios šventinės nuotaikos, eglutė nebekvepia taip, kaip kadaise.
Ji nebetokia žalia ir stebuklinga, kaip tada.
Tada, kai buvau mažas angelėlis, tikėjau stebuklais, Kalėdų seneliu, ir ta kūčių vakaro tyla, kuri atrodė prasminga.
Dabar man norisi verkti. Po galais! Kodėl taip atbukau, negi suaugau? Nesąmonė...
Aš noriu, aš labai noriu džiaugtis, aš noriu linkėti visiems smagių švenčių ir planuoti Naujus su draugais.
Hmm... Kažkur suklydau, kokiais dar draugais. Neturiu.
Galėčiau sau ramiai Kalėdas praleisti su gera knyga rankose, šilta arbata...
Norėčiau.
Bet aš žinau, kad atsikėlusi tą stebuklinga rytą, aš nepajusiu nieko, tik veriantį skausmą širdyje. Norą pramiegoti viską. Aš bėgiosiu po namus, tvarkysiuosi, ruošiu maistą ir...
Man Kalėdos kvepia mandarinais.
Aš juos godžiai valgysiu, šypsosiuosi mamai, nors akis grauš, ir norėsis kaukti.
Negausiu dovanų. Nemeilikausiu. Nebėgsiu vidurnaktį ir neklausysiu, kurioj pusėj šunys los...
***
Man gaila šių metų, nes viską padariau, ne viską pasakiau. Aš noriu likti čia. Prašau, Naujieji, neskubėkit. Palaukit...
Aš nespėju.
Paprasčiausiai nespėju.
Padėkoti.
Atsiprašyti.
Nespėju valyti ašarų.