O žvaigždės kris
                  į rasotą žolę,
  Ir skaudžiai degins
                  mums rankas.
  Žvaigždes regėję
                  tik iš tolo,
  Dantis sukandę
                  pievoj rinksim jas.

  Išdžius žolė
                  nuo balto karščio,
  Išdžius mūs akys,
                  širdys mūs išdžius.
  Kaitroj sukepę
                  šypsosis lūpos karčiai,
  Kartos pavogtus
                  svetimus žodžius...

  Tik vieną kartą
                   žvaigždės krinta,
  Tik vieną kartą
                   krinta tiesiai į rankas.
  Tik- kas paliko
                   pievoj žvaigždę užgesintą,
  Sugrįžęs niekad
                  daugiau nebesuras...