Tolimos tolimųjų mirtys. Kas mums priartins jas? Artimos artimųjų... Mes vieni kitiems dovanojame mirtį. Tai yra pati vertingiausia dovana. Be tokios dovanos net nebūtume užaugę. Be pliušinės Kalėdų senelio barzdos kaip nors užaugtume, o be mirties kvapo – niekaip. Mirdami mes įteikiame dovaną. Be mirties nebūtų gimimo. Tai yra estafetės lazdelės perdavimas. Dovana savo artimui. Dovana savo ateičiai. Ji negali jos nepriimti. Ateitis gali nepriimti mūsų, bet ji negali nepriimti mūsų mirties, nes be mūsų mirties nebūtų jos pačios. Ateities nebūtų.

Tolimos tolimųjų... Artimos artimųjų... Mes vieni kitiems dovanojame, kai mus pasiima. Kai mes patys sau daugiau niekada nieko nebeimsime. Atiduodame ir paliekame viską. Tai, kas mums buvo kuriam laikui paskolinta (daiktai, įnagiai) netenka funkcionalumo už Sienos, taip kaip vienos šalies valiuta nebegalioja kitoje šalyje. Amžinybės kontekste laikinas skausmas tėra sielos gryninimo priemonė. Nesibaigiantis bekryptis amorfiškas įniršis, neviltis bei pyktis dėl artimojo mirties prilygsta nesibaigiančiam pykčiui chirurgo replėms. Net po sėkmingos operacijos.

Vieni kitiems dovanodami mirtį mes labiau suartėjame, nei nutolstame vieni nuo kitų. Net pasiimti tolimieji mums kai ką įteikia, tik mes ne visada tai pastebime, nes esame įpratę dovanas vertinti pagal jų įpakavimus. Tai yra pati vertingiausia dovana, nes „Jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn.12,24).