Parimo laikas.
Kertės tyliai žiūri
Į stalą vidury trobos.
Ugnies verpetai bara puodą:
,,Kam laukti tu verti išalkusius vaikus
Ir šeimininkus po darbų romius\".
Ant stalo duona,
Klevo lapą pasiklojus,
Gera skalsa pripildo trobą.
Ir glosto ją godžiu žvilgsniu maži vaikai,
Vos spėję numazgot rankas.
Išdėsto motina šakutes sunkias,
Iš žalvario nulietas sentėvių dienom.
Ramias kertes užplūsta rugio duonos kvapas
Ir viralo šiluma soti...
Prie stalo sėda pamažu šeimyna -
Po riekę tėvas duoną padalina,
O vakaras ir laikas žiūri,
Kaip garbina žmogus
Saulėlydžio ugnyje duoną
Kasdienės vakarienės valandoj.