Suspaudžia man krūtinę...
Gal širdis?
Bet ne... Vėl rytdienos darbai apkarto –
Vėl nemiga, o jau gili naktis –
Mintis kažkas tarytum žirklėm karpo...

Ne kasdienybė.
Ir ne rutina –
Diena nelygi dienai kartais būna.
Gal kam užtektų – man vis negana,
Nors alinu aš savo sielą, kūną.

Mažai dienos.
Ir metų man mažai...
Bijau, kad neužteks gyvenimo net viso...
Išbluks nuo laiko bet kokie dažai,
O aš pasaulį perdažyti ryžaus...