Atrodo, apsirišo žemė
    Baltutėle pūkų skara.
    Vieniša eglė dangų remia
    Snieguota savo kepure.

    Čia pusnys, deimantais sužibę,
    Varpeliais skamba tyluma.
    Ir stebina sava grožybe
    Šalta, skambi, tyra žiema.

    Sutvisko baltas žemės rūbas,
    Karoliai šėrkšno ant šakų.
    Pasaulis visas - vien baltumas:
    O brist per sniegą taip puiku!

    Paleidi sniego gniūžtę purią
    Į besmegenį prie beržų.
    Pataikai tiesiai į kepurę,
    O jis grūmoja tau ražu.

    Jauties lyg pasakoj vaikystės -
    Širdis baltumo kupina.
    Taip norisi su snaigėm skristi
     Ir suktis jų sūkuryje.