Snaige snaigele, dangaus ašarėle,
kurgi keliausi šią žiemužėlę?
Šokį snieguolių šoksi iš lėto,
kad ašarėlėm žemė spindėtų.

Kad mišką puoštų baltos šakelės
tu pasiuvai jiems sniego rūbelį.
Džiaugias medelis pamatęs snaigutę –
šilta jam, gera, net džiaugias širdutė.

O tu, snaigute, sukies nesustoji...
Bristi per pusnį vaikučius vilioji.
Smalsiai dairais nuo mažyčio delniuko,
puoši blakstienas mergytės, berniuko.

Tavo namelis – gražus debesėlis,
skrenda į žemę žiemos baltos gėlės.
Su sesėm snaigutėm sukiesi ratu
ir džiaugiatės visos – kaip žemėj gražu.