Kai stiklo burbulą nejausdamas suspaudžiu,
Pabyra šukės iš delnų manų –
Šaukiu: pakilk! Būki Sfinksu, meldžiu!
Atgyk kaip pienės iš pūkų!

Bet tavoje krutinėj aidi stiklo dūžiai
Tau negirdėt karštų maldų.
Staiga sutviskus šukėms skaisčiai,
Padvelkia amžinu šalčiu kapų.

Nakty užuodęs kraują ant savų delnų,
Aš kaip pamišėlis Tave į urną surenku.
Prispaudžiu prie krūtinės ir klykiu...
Agonijoj tik šaltu akmeniu tampu.

Ant mūsų kapo augs geltonos pienės.