tyliai šalčio paliestam kūne
suvirpa drugeliai meilės
žmogiškoje tamsoje
suvirpa styga iš baimės

ryto rožiniame danguje
pabudimo migloje
raski ir ištrauk mane
aš esu juk tavyje...

šaltis mano veidą glosto
snaigės atgaiviną širdį
tu mane sušildai
pamirštu kas yra pyktis