Iš Etiopijos kilimų smėlėtais žingsniais iš po sijono sėjai žolę
po savim išpėdavai kraujagysles odą plaukus mūsų nebylias
šypsenas savimi laistei duburėlius kvapu išglostei kiekvieną
įlinkį krūtį paslaptį įsiuvai kišenėlėn pirmojo rūbo – ten kodas,
vaikai, patarimas pritrūkus jėgų kantrybės savasties.

Išlygins tau baltinius pirmoji žmona prie stalo pakvies pailsėti
šėtono apsėstos moterys pačios žaviausios kol dega aistra akyse
kraujuoja lūpos – gardžiausias kąsnis iš širdies į širdį – tave mylėjo
tik adomai nors tu ne ieva bet visgi vaikai ateina ne tik iš meilės
kartais iš baro ar skausmo netiki priesaikom ir bučiniais ypač į kaklą
(kartais taip skauda, lyg virvė užspaustų tau kvapą) išbyra neparašyti
laiškai iš stiklo dėžutės subyra portretai į sepiją į juodą ir baltą nelieka
veidų akių iškvepi prisilietimus iki paskutinės alveolės tavo rankos per
šaltos mano pirštams nors ir sakei namo lydi kad ir tau patinka suknelės
taškuotos.