visi tie nerimai drebuliai šauksmai
nutilk tu kurs manyje man
jau vis vien štai dangus išgelsta
išmelsta įgelsta iki aitrumo
įkvėpsi nuplikys krūtinę

man nereikėjo ramybėn atgulti
visą amžių pragulėjau nebuvo jos
atsikelti ir žengti ramiai tiek reikėjo
atsistoji ir pirmą žingsnį tik tada kai
žinai labai žinai kad per finišo liniją

ir dar vis degu nakčia su liepom geltonai
dar viskas čia su manimi bet tiktai iki tuoj
skristi niekada nemokėjau aš
tik krentu aukštyn ten amžiną
šviesą žaltvykslės man įžiebė