Lomose išsupo, laukuose augino,
Akyse žydrynės auksinės pripylė,
Spindėjo, tviskėjo erškėčių vainikai,
Ir kelias po kojom lygus tartum šilkas.

Ėjau aš džiugus, smiltys skruostus bučiavo,
Kol kojas į spąstus aštriausius pagavo.
Varvėjo šviesa, džiūvo kraujo varvekliai,
Vokuose užtemo Užutrakio metai.

Vėl lomose supa, laukuose augina,
Tik akys pamiršo auksinę žydrynę.
O kelias smėlėtas, o kelias nelygus
Užsnigo Užutrakio prisiminimus.