Grandinės: tie atodūsiai ir vyliai
Ištroškusį švelnumo veda.
Ir tu praradęs visą žadą
Atsiklaupi prieš ją – nuolankiai, tyliai...

Ir nematai kitų veidų,
Tik vieną ją – juk taip norėjai.
Kažkur pro šalį švilpia vėjai
Laisvi tarp medžių, tarp laidų...

Bet tu laikaisi pažadų –
Kas bus, tas bus, sakai, – vedu...