Nei kas mato jį, nei kas žiūri,
Nežinia, gal net žmogum nelaiko.
Jo eisena kreiva, pilka figūra
Atklydus čia, bet ne iš šito laiko.

Jo skarmalai šlapi. Vidus – išdžiūvęs,
Nebemėgina rasti savo vertę.
Jau pametė. Koks menkas būvis:
O akys prašo dar išgerti...

Namai – šaligatvis dulkėtas,
Žmonių gerų gailestingumas.
Pražūsi greit, tad gyvenk iš lėto –
Tai toks gyvenimo albumas.

Ir tyliai skersgatvyj suklupęs –
Visi valkatos čia renkas –
Švelniausiai fleitą suspaudęs lūpom,
Jis groja: „Aš esu. Bet KAS?“