Į akiduobes
bokštai susmenga,

kai šąla ir
lyja į delnus -
ąsočiai vėl
nerimo pilni,

kai šunišku
ilgesiu glaudies
prie dulkėtų
kojų sielos savo:

nenuplausi
nei šito vakaro,
nei kiek nueita
-
gulėk, šunie,
prie mano kojų.