Šviesos gęsta ir salė nutyla.
Tas laukimas galbūt begalinis.
Virpa pirštai suplėšantys tylą–
Žodžiai liejas iš bardo krūtinės.

Ši baladė tiktai skausmo strėlės.
Tu klausykis, klausykis pasauli,
Paukščio sužeisto virpančią trėlę,
neša aidas į dangų , į saulę.

Lūpos šnabžda, o stygos dar virpa.
Vis garsiau ir garsiau skamba, rauda.
Žino jis–taip likimo paskirta ,
bet krūtinėj kažko šitaip skauda...

Jau nutrūkus styga vis dar skamba.
Lūpos šypsos . Tik ašaros byra.
Nebebus scenos, nušviestos rampų,
Nematys jis, kaip saulė pakyla.

Ten toli dangaus paukščiai pragydo.
–Neišeik...Kažkas tyliai pasakė.
Benai,plaukiam gi, plaukiam į Nidą.
Vietoj atsako smilko tik žvakė...