Lipu vis į kirmino bokštą,
Nuo kurio palikai man raktus.
Tau buvau tik kvailas pokštas,
Man esi tu- gyvenimas platus.

Gyvenu už kirmino durų,
Atstumtas, pamirštas visų.
Savo grožiu mane užbūrei,
Bet nevertas to grožio esu.

Manyje širdis kirmino plaka,
Jei ne tu- jau nebūtų tokios.
Vėl užuodžiu nagų tavo laką:
Kažkur netoli, vis tikiuos.

Aš nevertas švelnių tavo rankų.
Gimiau kirminu- tik juokdarys
Nevertas tavo žvilgsnio menko.
Ir vėl man užtrenki žalias duris...