Kas tas plikšis lapkritis, myriop išėjęs,
šiame keistame pasauly,
kuriame numarinamas net pats dievas?

Manyje bekalbis, atodūsis liepsnojantis,
virpantis, kas kartą naujas,
užgęsta žodyje - garsų jungtim kartojamas.

Laikini namai kaip ir godos čia po saule,
renku pažadą kelionei:
įveikus laikiną bus tuščios mano saujos.

Išsilieja ir išblunka dangaus tonai -
spektaklis tiesa grįstas -
išeinantis apdalomas malone:

numarinus atmintį, niekada negrįžti
į laikinumo skaudulį -
į tą beplaukiantį debesėlių ižą...

Išeit į niekur ir visur be graudulio -
į tašką raukiasi pasaulis -
už buvimo džiaugsmą amžinybe baudžiamas...